Turbūt šiais laikais nerasime žmogaus (nebent propaguojančio netradicinį gyvenimo būdą arba sodyba be vandentiekio), kuris savo buityje neturėtų automatinės skalbimo mašinos.
Puikiai atsimenu vaikystę, kai mama karštame vandenyje su agresyviais milteliais kelias valandos skalbdavo rūbus ir patalynę. Rankos būdavo raudonos nuo chemijos, o skalbimas užtrukdavo pusę dienos. Vėliau atsirado tos paprastos, neautomatinės mašinos, kurios ne tik reikalavo jėgų, bet ir negailestingai gadino drabužius, kurie tais laikais buvo brangūs ir deficitiniai.
Tik 90-aisiais pasirodė pirmoji sovietinė automatinė mašina – „Viatka Avtomat“. Gręždama ji „iššokdavo“ į virtuvės vidurį, bet mums tai buvo stebuklas. Atsimenu, šeimai nupirkus pirmąją skalbyklę, valandomis sėdėdavau prie jos lango ir žiūrėdavau, kaip ten viduje sukasi rūbai. Tai buvo visiškai kita era.
Aišku, tie pirmieji modeliai naudojo daug vandens ir elektros, sąnaudos buvo didelės, bet žmonės džiaugės, kad nereikia skalbti rankomis. Tos mašinos turėjo milžinišką pliusą – jos beveik negedo, kai kurias dar ir šiandien galima pas žmones rasti veikiančias.

Kaip meistras, per 40 metų išardęs daugybę mašinų ir savo akimis matęs visas jų “žarnas” bei “vidurius”, noriu pasidalinti patirtimi, kaip išsaugoti skalbyklę, kad ji džiugintų ilgus metus. Aišku, šiuolaikiniai aparatai pagaminti visai ne taip, kaip tos senosios, iš Vokietijos vežtos mašinos. Dabar jas gamina visi: turkai, kinai, korėjiečiai, europiečiai… Ir tikrai nepasakysi, kad jei skalbimo mašina brangi, tai ji tarnaus atitinkamai ilgiau. Paprastai į brangesnę tiesiog pridėta daugiau funkcijų, sukurtas modernesnis dizainas ar instaliuota daugiau priemonių elektrai taupyti – dėl to kaina ir pakelta. Yra mašinų, kurios skalbia pasitelkdamos garus, tada reikia mažiau miltelių, o taip labiau saugome save nuo kenksmingų cheminių medžiagų. Bet atitinkamai tokie agregatai yra gerokai brangesni. Pastoviai atsiranda visokių naujovių, su kuriomis ir susiduriu remontuodamas.

Yra prekių ženklų, kurie siūlo techniką su prabangiu logotipu už kosminę kainą, tačiau čia slypi savi „povandeniniai akmenys“. Neseniai lankiausi pas klientą, kuris už šaldytuvą paklojo kelis tūkstančius eurų, nors realiai gavo standartinį, 700 eurų vertės daiktą – tik su kitu logotipu ir šiek tiek pakeistu dizainu. Įtariu, kad tokios įmonės pačios nieko negamina, o tiesiog užsako partijas pas didžiuosius gamintojus.
Paimkime kad ir į garsųjį „Miele“. Jų skalbyklės puikios, bet palyginę jų šaldytuvus su „Liebherr“, pamatysite, kad vidus ir detalės praktiškai identiški. Akivaizdu, kad jie rieda nuo to paties konvejerio, tik „Miele“ kainuoja 2-3 kartus brangiau. Tai tiesiog būdas pasipelnyti iš pirkėjų, mokančių už vardą. Jei gamintojai tikrai norėtų sukurti amžiną daiktą, patikimos technologijos tam seniai žinomos, bet verslui tai, matyt, tiesiog nenaudinga.

Daugelis garsių prekės ženklų, tokių kaip „Electrolux“, „AEG“, „Zanussi“, „Bosch“, „Siemens“ ir kiti, norėdami konkuruoti su pigiais gaminiais, yra priversti taupyti. Jie naudoja prastesnes medžiagas, pigesnes detales ir kelia gamybą į šalis, kur darbo jėga pigi. Todėl šiuolaikinės mašinos tarnauja trumpai, o pasakysiu ir dar griežčiau – jos specialiai sukonstruotos taip, kad ilgai nelaikytų.
Pavyzdžiui, dabar masiškai gaminami neardomi bakai. Jei subyra guoliai, jų tiesiog nepakeisi – turi mesti lauk visą agregatą. Šeimoje, kur auga maži vaikai ir skalbiama dažnai, tokia mašina atlaiko 2-3 metus. Man skaudu žiūrėti, kai ant kiekvieno kampo rėkiama apie ekologiją ir planetos gelbėjimą, o realybėje gaminami vienkartiniai daiktai, kurie po to išmetami į šiukšlynus. Aš gerbiu tuos gamintojus, kurie dar leidžia techniką remontuoti ir kurių detalių nereikia laukti mėnesiais, bet tokių „paskutinių mohikanų“ lieka vis mažiau.

O dabar pakalbėkime apie „pasaulio fabriką“ ir prekes iš Tolimųjų Rytų. Neseniai skambino moteris, nupirkusi garsaus Europos gamintojo šaldytuvą. Skundėsi, kad dar per garantinį laikotarpį sulūžo visos lentynos, butelių laikikliai ir šaldiklio stalčiai. Atvykęs garantinio serviso meistras dar drįso ją apkaltinti, esą ji pati viską sulaužė! Moteris klausė patarimo, ką daryti. Man pasidarė įdomu: kodėl pas mane stovi 30-ies metų senumo šaldytuvas ir jame nė viena lentyna iki šiol neįskilo?
Pradėjau gilintis ir viskas tapo aišku – tą garsų Europos gamintoją 2018 metais nupirko korporacija iš Rytų. Šiandien užėję į parduotuvę matote, kad pusė prekių atkeliauja iš to paties fabriko, tik su skirtingais pavadinimais. Nors šie gaminiai pigūs, jų minusai akivaizdūs: plastmasė trapi ir lūžta, metalas greitai pradeda rūdyti, o elektronika „streikuoja“.
Didžiausia bėda – atsarginės dalys. Gamintojas jomis tiesiog nesirūpina. Jei prietaisas sugenda per garantiją, jį dažniausiai tiesiog pakeičia nauju arba bando lipdyti iš kitų brokuotų gaminių dalių. O pasibaigus garantijai meistras dažniausiai nieko negali padaryti, nes detalių rinkoje tiesiog nėra. Šeimininkui vėl tenka sukti galvą: pirkti tokį patį vienkartinį daiktą ar investuoti į brangesnį, tikintis, kad šis tarnaus bent šiek tiek ilgiau.

Ir dar vienas ne mažiau svarbus dalykas. Šiais laikais, vykstant karui Ukrainoje, tikrai nesinori remti šalių, kurios palaiko agresorių. Matome, kad vis daugiau atsakingų gamintojų traukiasi iš tų rinkų. Kyla pagrįstas klausimas: kodėl mes, europiečiai, turime pirkti svetimas prekes, o ne tas, kurios pagamintos čia pat, Europoje?

Puikus pavyzdys – „Samsung“ ir „LG“. Jie atidarė gamyklas kaimyninėje Lenkijoje, todėl atsarginės dalys mus pasiekia labai greitai, jos nėra brangios, o patys prietaisai – lengvai remontuojami. Be to, jų naudojama plastmasė yra kur kas geresnės kokybės. Galų gale, jie sukūrė darbo vietas europiečiams ir moka mokesčius čia. Tai nėra reklama – aš tiesiog kasdien tai matau savo akimis ir čiupinėju savo rankomis. Kalbant apie senuosius Europos gamintojus, labai tikiuosi, kad jie galutinai pasitrauks iš agresorių remiančių šalių ir sugrąžins gamybą namo. Tegul tie gaminiai kainuoja kiek brangiau, bet užtat jie bus kokybiški, tarnaus ilgai ir nesuluš po poros metų.

Gerai, pereikime prie to, kaip išsaugoti skalbimo mašiną, kad ji tarnautų kuo ilgiau.

Pirmiausia – nepiktnaudžiaukite priemonėmis, kurios minkština vandenį. Geriau kartą per 6 mėnesius išvalykite susikaupusias kalkes, negu kiekvieną kartą pilkite minkštinančius miltelius ar skysčius. Taip pat patariu bent kartą į mėnesį paleisti skalbimo ciklą su 90°C temperatūra, kad išnaikintumėte bakterijas ir grybelius. Tai galima atlikti skalbiant medvilninę patalynę ar rankšluosčius. Skalbiant tik 40°C laipsnių temperatūroje, bakterijos nežūsta, atsiranda nemalonus kvapas, o neištirpusios priemonės susimaišo su kalkėmis ir tiesiog „suėda“ siluminą, iš kurio pagaminta būgną laikanti kryžmė. Toks remontas vėliau kainuoja labai brangiai arba mašina tampa visai nepataisoma. Kaip nukalkinate arbatinuką ar kavos aparatą, taip nepamirškite ir skalbyklės bei indaplovės.

Dar vienas auksinis patarimas: visada išjunkite nenaudojamus prietaisus iš rozetės. Skalbimo mašinų, indaplovių ir džiovyklių maitinimo blokai yra labai jautrūs elektros šuoliams, ypač jei kaimynystėje kas nors virina metalą, naudoja galingus prietaisus arba žaibuoja. Kas antras remontas yra susijęs būtent su gedimais elektros tinkluose. Mašina gali sugesti net ir neveikdama, jei tik kištukas įkištas į lizdą. Dažniausiai maitinimo bloką galima suremontuoti, bet šiuolaikinėse mašinose jų gali būti keli, ir kai sugenda visi – remontas tampa labai brangus. Šiais laikais madinga slėpti rozetes už spintelių, kur jų neįmanoma pasiekti, bet tai didelis iššūkis saugumui. O kas, jei tokia rozetė pradės svilti ar užsidegs?

Galiausiai, net jei naudojate skalbimo mašinas daugybę metų, vis tiek patariu atidžiai paskaityti instrukciją. Technika keičiasi, atsiranda naujų funkcijų ir galimybių tausoti rūbus, tad vietoj socialinių tinklų pavartykite gamintojo knygutę.
Kol kas tiek. Jei norėsite pasikonsultuoti telefonu – skambinkite drąsiai, konsultacijos nemokamos. Tik kartais neturiu galimybės kalbėti, tad jei neatsiliepiu, skambinkite vėliau, nesikuklinkite.